Į pradžią Paštas Svetainės žemėlapis
Į pradžią
Lampėdžių bendruomenės centras (LBC)

      jurgisr@hotmail.com

2011-03-01  Užgavėnių šventimas

Pavasario pradžią švęsdavo ir pažymėdavo apeigomis ne vien lietuviai – visos gentys ir tautos. Priimdamos krikščionybę, jos neatsisakė senųjų ritualų ir suderino juos su krikščioniškosios gavėnios pradžia.

Nors labai skaudu, daug puikių tradicijų jau išnyko. Daug ko nepajėgsime atgaivinti, gal net ir nesuvoksime gilesnės apeigų prasmės, kurią jautė ištisos mūsų kartos. Kad į šiandienį gyvenimą vėl sugrįžtų pamirštos senosios šventės, reikia pažadinti savyje vidinį potraukį joms. Ir paklausti savęs: "Ar man viso to reikia?"

Išjuokiami viengungiai

Užgavėnės – žiemos pabaigos šventė. Tai didelė džiaugsmo, juoko, išdaigų diena. Tai lyg linksmybių teatras, kuriame išjuokiamos gyvenimo ir žmonių negerovės. Pagrindinis dėmesys skiriamas apeigoms ir burtams, kurie išvaro žiemos demonus ir pažadina šalčio sukaustytą žemę iš miego, suteikia jai derlingumo galią, atgimstančią pavasario gyvybinę jėgą. Žemdirbiui – tai atsigavimo, gimimo, gauties šventė.

Pasak Kauno tautinės kultūros centro lektoriaus Aleksandro Žarskaus, čia simboliškai išgyvenami įvykiai, susiję su gimimu, atgaja, t.y. perėjimu iš maros (žiemos) į gają (vasarą). Todėl šventėje ypač gausu žadinimo elementų, o apeigos susijusios su martaujančiais jaunavedžiais – tais, kurie po vedybų dar neturi vaikų.

Ypač išjuokiami nevedusieji (prie drabužių jiems prikabinamos kaladėlės, pelenų maišeliai, silkės galvos ir pan.). Apie neištekėjusias merginas sakoma – bergždinėlės, o senberniams numetamas šluotražis ar pliauska ir liepiama graužti. Tai nėra vien pajuoka, bet kartu ir paskatinimas išeiti iš užsitęsusio martavimo, skatinimas naujai kokybei – vaisių nešančiam gyvenimo būdui

Sunkių darbų nedirbama

Užgavėnės švenčiamos gavėnios išvakarėse, likus 46 dienoms iki Velykų, visada antradienį. Seniau ši šventė buvo švenčiama tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį. Šiomis dienomis sunkesnių darbų nedirbama, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų.

Ypač daug nelaimių galinčios prišaukti verpiančios moterys: kirmys kumpiai, apsitrauks rūdimis linai, siūlai ir drobės, kapos pelės audeklus, ės kirmėlės kopūstus, suksis kvaituliu avys, seilėsis jaučiai, negalima ir malti, nes vėjas plėšys stogus.

O jei tą dieną nešukuosi ir neplausi galvos, tai ji bus švari, gerai augs kasos, vištos nekapstys "rasodos" ir gėlių darželyje. Visų draudimų ir nesuminėsi – tiek jų daug, tačiau vienas darbas privalomas: reikia išvežti į lauką nors vieną vežimą mėšlo.

Daug verdama, kepama

Moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo blynų ir bandų, kad nepritrūktų, juk reikės septynias, devynis ar net dvylika kartų per dieną valgyti! Ir viską būtinai suvalgyti, kad nieko neliktų, nes kitaip mėsa suges.

Kita diena – Pelenų, mėsos valgyti nevalia iki pat Velykų. Buvo manoma: jei per Užgavėnes esi sotus, tai sotus būsi visus metus. Šią dieną reikia prisivalgyti tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą. Šeimininkai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Nors tas ir būdavo sotus, privalėdavo kiekvieno valgio po truputį paragauti. Apeiginis valgis – šiupinys. Kur neparagausi virtų žirnių, pupelių, kruopų, bulvių mišinio su kiaulės uodega ar galva? Taigi daug ir riebiai pavalgyti, vadinasi, užsigavėti, nes laukia ilgas pasninkas.

Reikia išvirsti iš vežimo

Po sočių pietų nevalia namuose sėdėti. Buvo daug vaikštinėjama, čiuožinėjama ant verpsčių ir ližių, geldomis, rogėmis, arkliais. Tai magiška apeiga, norint užtikrinti gerą linų ir javų derlių.

Ir seni, ir jauni važiuodavo apie laukus, į kitus kaimus ir kuo toliau. O dar geresnio derliaus galėjai tikėtis išgriuvęs iš rogių ir pasivoliojęs sniege. Kuo dažniau išvirsi, tuo geriau.

Žmogus, augalas ir žemė yra tarpusavyje susiję. Kai žmogus dėl ligos ar kitos priežasties nusilpsta, žemė jam teikia jėgų, kai jis su ja susiliečia. Šiuo metu žemė yra silpna, nualinta šalčio, todėl jai reikalinga pagalba. Ir žmogus voliojasi norėdamas perduoti jai savo gyvybines jėgas, kad žemė atsibustų, sužaliuotų, duotų vaisių.

Augimą, naujo derliaus gausumą reikia apdainuoti, atlikti kitus būtinus ritualus: suptis, laistytis vandeniu. Ypač stengtasi aplieti važinėjančius, "bičių spiečių" arba tiesiog visą avilį. Vaikai lenda po paklode ir dūzgia, o laistytojai šaukia: ,,Bitė ūžia! Vandens!"

 

Nors vaikai grįžta šlapi, sušalę, pusgyviai, bet patenkinti. Šlapio sniego ar švento vandens paragavęs jautiesi kaip pakrikštytas, esi laimingas ir jauti, ką galvojo mūsų proseneliai. Taip elgdamiesi jie tikėjo, kad bičių šeimos bus sveikos, gausios ir avilys pilnas medaus.

Išvirkščių kailinių simbolis

Anksčiau šventei rimtai ruošdavosi. Senas drapanas ir kailius iš spintų traukdavo, gamindavo kaukes. Užgavėnių persirengėliai simbolizuoja iš kito pasaulio besibeldžiančias būtybes. Todėl jų apranga – išvirkšti kailiniai.

Pavakariais jie vaikštinėja ir kiekvieną kibina, vaidina, krečia išdaigas, ieško bergždženikių (netekėjusių). Matyt, yra kas nors labai svarbaus tuose ritualiniuose šokiuose, šūksniuose, elgetų vestuvėse, gervių, ožių, avinų išdaigose, čigonų vengrų ir žydų sukeltame triukšme, Lašininio ir Kanapinio kovoje.

Bandome šiandieną atkartoti bent mažą dalelę dar giliai nesuvoktų apeigų. Ir gal net nesvarbu, kaip pavadinsime tą, kurį turime sunaikinti, kurį beprotiškai vaikėmės, ilgai tampėme visame šitame chaose. Gal toji gaivališka energija ne tavo, o svetima. Ir kaimo ar miesto pakrašty užkopęs ant kalnelio, arčiau saulės, suvokęs nužudai "ne savą" – tai, ko tau nereikia. Stabas, vadinamas Gavėnu, Dėdeliu, More, Kotre, Boba, Motinėle, Sene Kūniške, sudeginamas, paskandinamas arba apkasamas sniegu.

Taigi linksmybės baigiasi, septynioms savaitėms prityla muzika, dainos, šokiai, nekeliamos vestuvės. Pelenų diena (Papelčius, Pelenija) – nuobodžiausia metų diena, "juodas pasninkas". Ji buvo laikoma lyg ir pirmąja pavasario diena, todėl žmonės neskubėdavo anksti keltis, laukdavo, kol patekės saulė. Pasėlių dievas būdavo barstomas pelenais. Apipelenuodavo gyvulius, trobesius, žmones – iš dulkės gimęs, dulke ir pavirsi. O priešaky – ilgas susimąstymo laikotarpis, valymasis, ateities vizija ir Velykų laukimas.

Eglė Vindašienė, Kauno tautinės kultūros centro metodininkė

 
Atgal   Spausdinti  
Renginio anonsas...

Sekmadienį Spalio 26 d. 14:30val.

Černių namuose Vytauto g. 10 

bus aukojamos

ŠV. M I Š I O S


Po jų 16:00 val. vyks

 Kauno akordionistų koncertas

 

© Lampedziai. Visos teisės saugomos.
Sprendimas:
Idamas. Naudojama Smart Web sistema.